Kompiuterininkų dienos – 2001

2001 m. rugsėjo 12–14 d.

Šiauliuose


INFORMACIJOS IR KOMUNIKACIJOS TECHNOLOGIJOS PLĖTRA ŠVIETIMO SISTEMOJE

Algirdas MONKEVIČIUS
Švietimo ir mokslo ministras

Informacinės visuomenės iššūkiai švietimui

Amžini dalykai nekinta. Žmonės tebesvajoja apie ateitį, spėlioja, planuoja, kuria, stebi, priešinasi, turi vilčių ir iliuzijų. Ateitį modeliuoti skatina visuomenės kaitos iššūkiai. Vienas iš jų – informacinės visuomenės kūrimasis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nedviprasmiškai paskelbė informacinės visuomenės kūrimą Lietuvoje nacionaliniu prioritetu, gausėja investicijų šia linkme. Šiam tikslui įsivardyti reikėjo bene dešimties metų. Prieš tiek laiko tik nedaugelis specialistų Lietuvoje domėjosi ir skelbė naujas sąvokas – informacinė visuomenė, žinių visuomenė, komunikacinė visuomenė, mokymosi visuomenė ir pan. Dabar šie terminai jau daugumos lūpose ir valstybiniuose sprendimuose. Turime pripažinti, kad naujų įsitikinimų banga nuvilnijo gana greitai.

Informacijos šaltinių gausa skatina ugdyti informacijos vartojimo kultūrą, gebėjimus vertinti ir atsirinkti informaciją, o produkcijos intelektualėjimo tendencija skatina didesnes investicijas į naujų technologijų kūrimą ir diegimą, mokymą naudotis informacijos paieškos technologijomis bei spręsti šių technologijų prieinamumo klausimus.

Informacinė visuomenė – tai kokybiškai naujas visuomenės lygmuo, kai visi jos objektai ir subjektai intensyviai naudoja informaciją bei naujausias jos apdorojimo ir perdavimo technologijas savo kasdienybėje: dirbdami, mokydamiesi, poilsiaudami, bendraudami tarpusavyje. Vis labiau šiuolaikinėje visuomenėje įsitvirtinančios technologijos keičia žmonių darbą, socialinius procesus, mokymąsi bei tarpusavio santykius. Taigi informacijos technologija ir nuolatinio mokymosi procesas jau neatskiriami vienas nuo kito.

Informacijos ir komunikacijos technologijos taikymas

Būtinybę taikyti informacijos technologiją švietime sąlygoja:

Pirma, ekonominiai pokyčiai susiję su informacijos technologijos įsigalėjimu įvairiose ūkio srityse. Šalies ekonominė gerovė, jos galimybės konkuruoti globalioje Europos ir pasaulio rinkoje priklauso nuo šalies piliečių informacinio raštingumo kompetencijos. Jos visi studentai ir moksleiviai gali įgyti mokykloje. Be to, daugelis šiandienos moksleivių dirbs informacijos technologijos srityje, tad svarbu juos sudominti informatika bei jos taikymu, dar mokykloje pradėti ugdyti profesinius gebėjimus.

Antra, socialiniai pokyčiai, susiję su informacijos gausa, komunikacijos tinklo plėtra, atveriančia naujas galimybes gauti bei skleisti informaciją, bendrauti, išsakyti savo nuomonę ir aktyviai dalyvauti visuomeniniame bei politiniame gyvenime. Mokėjimas pasinaudoti kompiuterinėmis priemonėmis tampa visaverčio socialinio gyvenimo prielaida: nuo to priklauso piliečio galimybės gauti informaciją, pasinaudoti savo teisėmis ir teikiamomis socialinėmis garantijomis. Nevienodos moksleivių sąlygos išmokti naudotis kompiuteriais bei įgyti informacinių gebėjimų gali tapti socialinės nelygybės ir visuomenės susiskaldymo priežastimi.

Trečia, pedagogikos pokyčiai susiję su galimybe naudojant informacijos technologiją geriau ir greičiau įgyti įvairių dalykų žinių bei aukštesnio lygio gebėjimus. Kompiuteriai padeda sukurti naują, informacijos šaltinių ir bendravimo priemonių įvairovės praturtintą, mokymosi aplinką, kurioje lengviau ugdyti kritinio mąstymo įgūdžius, integruoti įvairių sričių temas, taikyti aktyvius mokymo metodus, išryškinti ir lavinti individualius vaiko gebėjimus, mokyti dirbti savarankiškai ir grupėje. Švietimo kaitos specialistai informacijos ir komunikacijos technologiją vertina kaip katalizatorių, galintį paspartinti modernių švietimo reformų bei didaktikų plėtotę.

Aprūpinimas kompiuterių įranga ir mokymo priemonėmis

Pakankamas kompiuterių technikos ir programinės įrangos kiekis, jų tinkamumas moksleivių poreikiams tenkinti, galimybės naudotis kokybiškais informacijos šaltiniais, globaliais ir lokaliais kompiuterių tinklais yra būtina sąlyga informacijos ir komunikacijos technologijai integruoti į ugdymą.

Tačiau šiandienos situacija verčia susimastyti dėl keleto dalykų.

Kompiuterinę techniką šiandien turi maždaug 90 % Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinių, o 15 % pagrindinių mokyklų – bent vieną ugdymui skirtą kompiuterį. Pradinėse mokyklose mokymui ir mokymuisi naudojamos kompiuterių įrangos praktiškai nėra. Vidutiniškai vienas ugdymui skirtas kompiuteris tenka 60 šalies bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų moksleivių, o šių metų pabaigoje planuojama šį skaičių sumažinti iki 40. Kompiuterių įrangos kiekis bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose yra labai nevienodas: turimų kompiuterių skaičius svyruoja nuo 1 iki 51, o moksleivių ir kompiuterių santykis – nuo 2 iki 1384. Moksleivių ir kompiuterių santykis Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose 5–10 kartų viršija Vakarų Europos šalių rodiklius ir švietimo specialistų siūlomus standartus. Tik apie 15 % kompiuterių yra su multimedijos įranga. Daugelis (91 %) ugdymui skirtų mokyklos kompiuterių įrengti specialiose klasėse. Kitų dalykų kabinetuose technikos yra labai nedaug. Lietuvos moksleiviai retai naudojasi elektroniniais informacijos šaltiniais: tik 20 % devintokų ir 28% dvyliktokų prieš baigdami atitinkamą klasę bent kartą pasinaudoja kompiuterių enciklopedijomis.

Telekomunikacijas gali naudoti daugiau negu 90 % kompiuterių turinčių Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų, tačiau realiai daugelyje jų internetas pasiekiamas tik iš vieno mokyklos kompiuterio.

Tinkamos mokomosios programinės įrangos trūkumas yra svarbi problema, trukdanti veiksmingai integruoti kompiuterius. Lietuvos mokyklos daugiausia kompiuterinių mokymo programų turi tiksliesiems dalykams – informatikai, matematikai ir fizikai – mokytis. Maždaug pusės mokyklų programinė įranga skirta gimtajai ir užsienio kalboms. Humanitariniams dalykams studijuoti ir integruotam mokymui skirtų mokomųjų programų mokyklose beveik nėra. Vis dėlto mokomosios programinės įrangos turėjimas dar neatskleidžia jos kokybės ir efektyvumo, kaip dažnai ir kokiems tikslams programos gali būti taikomos pamokose.

Ugdyti moksleivių informacinius gebėjimus trukdo neišplėtota mokyklos bibliotekų infrastruktūra (kompiuterių ir programinės įrangos trūkumas bibliotekose, neveikiantis mokyklų bibliotekų informacinis tinklas) ir elektroninių informacijos šaltinių stoka.

Švietimo ir mokslo ministerija siekia sukurti bent minimalią techninės ir programinės įrangos bazę, kurią turėdamos bendrojo lavinimo mokyklos galėtų sudaryti vienodas sąlygas visiems savo moksleiviams įgyti kompiuterinį raštingumą. Per artimiausius metus bendrojo lavinimo mokyklos aukštesnėje pakopoje (9–12 klasės) turi būti bent viena moderni kompiuterių klasė bei po keletą kompiuterių kiekvienos mokyklos bibliotekoje ir kitose mokymosi patalpose. Kartu turi būti įrengtas lokalus mokyklos tinklas, kuriamas intranetas bei sudaromos sąlygos iš kiekvieno mokyklos kompiuterio pasinaudoti pasaulio globalių tinklų informacija.

Kartu turi būti plėtojami mokyklų intranetai ir Lietuvos švietimo įstaigų informacinė sistema, tenkinanti moksleivių ir pedagogų poreikius bei garantuojanti normalų švietimo sistemos funkcionavimą.

Integruojant informacijos ir komunikacijos technologiją į ugdymą, pagrindinis vaidmuo turi atitekti mokyklų bibliotekoms. Jas pertvarkant į informacijos centrus, bibliotekose ir skaityklose turi būti įrengtos kompiuterizuotos darbo vietos, įdiegta bibliotekų informacinė sistema, garantuojanti kokybišką prieigą prie įvairių mokyklos ir pasaulio informacijos šaltinių.

Itin svarbu, kad visos Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos būtų centralizuotai aprūpintos pagrindiniam darbui su informacijos technologija reikalingu bendrosios paskirties ir mokomųjų programų rinkiniu. Moksleiviai privalo mokytis gimtąja kalba, todėl visuose kompiuteriuose turi būti įdiegta lietuviška sisteminė, bendrosios paskirties bei mokomoji programinė įranga. Šalies mastu gali būti inicijuojamas tik išverstų į lietuvių kalbą arba lietuviškų kompiuterinių mokymo programų rengimas ir taikymas pamokose.

Mokykloms svarbi galimybė pasirinkti jai tinkamą programinę įrangą: tam turi pradėti formuotis kompiuterinių mokymo priemonių rinka, plėstis lietuviškos informacijos šaltinių įvairiose elektroninėse laikmenose rengimas ir sklaida, kitos mokykloms tinkamos bei prieinamos kokybiškos švietimo informacijos paslaugos.

Siekiama plėtoti regioninius informacijos išteklių ir aptarnavimo bei informacinės mokytojų kvalifikacijos tobulinimo centrus taip, kad kiekviename Lietuvos rajone būtų vieta, kur mokytojas galėtų pasinaudoti kompaktinių plokštelių biblioteka, kaupti metodinę ir didaktinę medžiagą bei pan.

Jau šiandien valstybė šiam tikslui skiria nemažą dėmesį, gaunama solidi verslo parama. Galima būtų paminėti šias programas, skirtas mokyklų aprūpinimui kompiuterine ir programine įranga.

IKT diegimo valdymas ir finansavimas

Informacijos ir komunikacijos taikymo mokyklose sėkmė priklauso nuo visų švietimo sistemos lygmenų (šalies, vietos valdžios ir mokyklos) darbų koordinavimo, bendradarbiavimo bei išorinės paramos. Už informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo strategijos įgyvendinimą atsakinga šalies Vyriausybė, savivaldybės, mokyklos, pedagogai, moksleiviai ir jų tėvai bei kiti krašto gerove besirūpinantys asmenys. Svarbu surasti optimalų centralizacijos ir decentralizacijos santykį, aiškiai suvokti įvairių institucijų misiją, pasiskirstyti įsipareigojimus ir atsakomybę.

Kompiuterių įrangai Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinėms, profesinėms ir aukštesniosioms mokykloms pirkti nuo 1991 iki 1994 metų valstybė kasmet skirdavo tik apie 1 milijoną litų. Papildomos nedidelės valstybės dotacijos buvo skiriamos mokomajai programinei įrangai parengti bei įsigyti. 1994–1996 metais valstybės dotacijų informacijos technologijai diegti švietime beveik nebuvo. 1996 metais buvo įgyvendintas investicinis projektas „Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinių, profesinių ir aukštesniųjų mokyklų kompiuterizavimas“, kurio bendra vertė – apie 28 milijonai litų. Šiuo projektu buvo siekiama:

  1. visas bendrojo lavinimo vidurines mokyklas minimaliai aprūpinti kompiuterių įranga – kiekvienoje vidurinėje mokykloje įrengti kompiuterį su modemu, kiekviename rajone – kompiuterių klasę;

  2. sukurti Lietuvos švietimo informacinio tinklo bazę;

  3. sukurti mokytojų informacinės ir technologinės kvalifikacijos tobulinimo tinklą – visose apskrityse įkurti regioninius kompiuterių centrus;

  4. visiems informatikos mokytojams ir mokyklų vadovams surengti kompiuterinio raštingumo kursus.

Ne visi projekto sumanymai buvo įgyvendinti ir veiksmingi: projekte numatytas švietimo informacinis tinklas nefunkcionuoja; regioniniai kompiuterių centrai, kurie turėjo teikti pedagogams informacinės kvalifikacijos paslaugas, dirba arba labai vangiai, arba iš viso neveikia.

1998 metais parengtas ir pradėtas įgyvendinti projektas „Lietuvos švietimo informacinė sistema“. Juo buvo siekiama sukurti švietimo informacijos kaitos ir sklaidos infrastruktūrą: įrengti techniką, suprojektuoti duomenų bazes ir sistemos diegimo bei funkcionavimo procedūras. Informacinė sistema skirta švietimo valdymui, mokymui bei mokymuisi. 1998 metais buvo pradėtas įgyvendinti bandomasis investicinis projektas, kurio bendra vertė – apie 2 milijonai litų. Dalis projekto lėšų buvo skirta kompiuteriams įsigyti, kita dalis – bendrajai ir mokomajai programinei įrangai lokalizuoti ar sukurti, specialiai techninei ir programinei įrangai neįgaliesiems pirkti. Projektui tęsti 1999 metais lėšų nebuvo skirta, todėl projekto įgyvendinimas labai užsitęsė ir tik šiais metais yra atliekami darbai, leidžiantys pasiekti dalinių tikslų.

Švietimo sistemos organizavimą ir valdymą reglamentuojančiuose įstatymuose apskričių švietimo centrų ir rajonų švietimo skyrių misija diegiant informacijos ir komunikacijos technologiją mokyklose tiesiogiai nėra įvardyta. Nepaisant to, vietinių valstybės institucijų įtaka sprendžiant mokyklų kompiuterizavimo problemas yra ženkli ir svarbi: apskričių ir savivaldybių švietimo ir regioniniai kompiuterių centrai organizuoja mokytojų informacinės ir technologinės kvalifikacijos tobulinimo renginius; daugelio rajonų ir miestų savivaldybės skyrė ir tebeskiria mokykloms lėšų kompiuterių technikai bei programinei įrangai įsigyti. Pastebėtinas ir pabrėžtinas vietos valdžios palankumas ir stipri motyvacija rūpintis informacijos ir komunikacijos technologijos diegimu mokyklose.

Informacijos technologijos diegimo į ugdymą politiką formuoja ne tik valdymo institucijų nurodymai, bet ir mokyklų bendruomenės. Kaip kompiuteriai taikomi mokant ir mokantis, kaip naudojama ir plėtojama mokyklos informacinė sistema, kaip vykdoma informacijos apie modernias technologijas sklaida, kiek ir kokios paramos pavyksta gauti mokyklos projektams įgyvendinti, – visa tai priklauso nuo mokyklos aktyvumo, nuostatų ir sprendimų. Svarbus vaidmuo nustatant informacijos technologijos diegimo mokykloje prioritetus tenka informatikos mokytojams, mokyklų bibliotekininkams, administracijai.

Tačiau Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos, pripratusios prie centralizuoto švietimo kompiuterizavimo, menkai rūpinasi savo informacinės sistemos kūrimu: mažiau kaip trečdalis (29 %) jų turi parengusios informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo mokykloje planą ar kitą dokumentą. Tik 15 % Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų turi visu etatu dirbantį technologijos koordinatorių ar kitą kompiuterių diegimu besirūpinantį asmenį. Daugelyje mokyklų šią kaitos sritį prižiūri informatikos mokytojai (82 %) bei mokyklos administracijos atstovai (38 %), maždaug 10 % mokyklų ši veikla iš viso nekoordinuojama. Su kompiuterių diegimu susijusiai veiklai vykdyti nurodytiems asmenims vidutiniškai formaliai yra skiriama mažiau kaip 5 valandos per savaitę.

Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo sisteminis valdymas ir finansavimas turi numatyti ir nustatyti švietimo kompiuterizavimo gaires, koordinuoti įvairių institucijų veiklą, centralizuotai inicijuoti ir įgyvendinti svarbiausius darbus, kuriuos savarankiškai atlikti žemesni švietimo sistemos lygmenys yra nepajėgūs, garantuoti visiems moksleiviams vienodas galimybes įgyti visavertį technologinį išsilavinimą ir sumažinti mokyklų kompiuterizavimo lygio heterogeniškumą.

Čia svarbus išskirtinis Vyriausybės dėmesys. Nuolatinės, papildomos ir ženklios investicijos bei mokyklų finansavimo sistemos pertvarkymas gali iš esmės pagerinti dabartinę švietimo kompiuterizavimo padėtį. Akivaizdžių teigiamų rezultatų galima pasiekti, informacijos technologijos diegimui kasmet skiriant ne mažesnį kaip 100 litų vienam moksleiviui papildomą asignavimą. Ne mažiau svarbu institucionalizuoti informacijos ir komunikacijos technologijos diegimą ir tam kasmet iš mokyklos biudžeto skirti finansavimą. Informacijos ir komunikacijos technologijai švietimo įstaigose diegti, be vienkartinių asignacijų, turi būti numatyta nuolatinė ne mažesnė kaip 3 % švietimo lėšų dalis.

Labai svarbi savivaldos institucijų iniciatyva ir jų finansinis įnašas, todėl, garantavusi finansinę paramą diegiant informacijos technologiją, valstybė kuo daugiau pasirinkimo laisvės ir apsisprendimo galimybių turi suteikti žemesniems švietimo sistemos lygmenims.

Nuolat besimokančioje visuomenėje net ir labai išplėstas pedagogų kvalifikacijos raidos institucijų tinklas nepajėgs patenkinti pedagogų poreikių. Pagrindinis mokytojų informacinės ir technologinės kvalifikacijos tobulinimas įvairiomis formomis turės vykti mokykloje. Svarbus bus nuolatinis mokytojų bendravimas bei dalijimasis patirtimi, galimybės gauti informacijos ir mokytis distanciniu būdu.

Kiekvienoje mokykloje būtinai turi atsirasti asmuo – technologijos koordinatorius – išmanantis ugdymą ir informacijos technologiją, kuris gebėtų rūpintis mokyklos informacinės sistemos plėtra, nuolatine mokyklos pedagogų kvalifikacijos raida, padėtų mokytojams integruoti įvairių dalykų mokymą ir kompiuterių taikymą bei sinchronizuotų įvairias informacijos technologijos diegimo sritis (pvz., technikos ir programinės įrangos įsigijimą, mokyklos intraneto kūrimą ir kompiuterinių mokymo priemonių taikymą įvairių dalykų pamokose).

Daugelį informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo mokykloje problemų gali padėti išspręsti nevyriausybinės organizacijos, įvairūs fondai, verslo, pramonės, mokslo bei kitos institucijos (finansine parama ir kitais būdais). Pasirinkta švietimo kompiuterizavimo taktika turi provokuoti šių institucijų aktyvų dalyvavimą, o šalies įstatymai – skatinti šias iniciatyvas.

Neįmanoma visko atlikti iškart, todėl planuojama darbus organizuoti etapais.

  1. Pirmajame – pasirengimo – etape siekiama sukurti finansinį ir juridinį pagrindą, suformuoti technines sąlygas bei suteikti švietimo darbuotojams minimalų technologinį išprusimą, laiduojantį sėkmingą tolesnį informacijos technologijos integravimą.

  2. Antrojo – bibliotekų modernizavimo ir mokytojų kompiuterių centrų plėtotės - etapo pagrindiniai darbai yra skirti informacijos ir komunikacijos technologijai diegti mokyklų bibliotekose.

  3. Trečiojo – informacijos technologijos integravimo į ugdymą – etapo pagrindinis akcentas – moksleivių, mokytojų bei visų piliečių technologinio išprusimo puoselėjimas, informacijos technologijos integravimas į įvairių dalykų mokymą bei mokymąsi.

  4. Ketvirtojo – švietimo tinklų plėtros – etapo pagrindiniai darbai turėtų būti skirti tinklų infrastruktūrai plėtoti bei mokyklos gyvenime plačiau panaudoti telekomunikacijų galimybes.

Diegiant informacijos ir komunikacijos technologiją švietime svarbu aiškiai suvokti įvairių švietimo institucijų misiją ir jų veiklos principus, vadovautis bendrais siekiais bei harmonizuoti vykdomus žingsnius. Švietimo ir mokslo ministerija, apskritys, savivaldybės, universitetai, mokyklos ir kitos švietimo kompiuterizavimu besirūpinančios institucijos turėtų koordinuoti savo veiklą ir laikytis bendrųjų principų:

Švietimo ir mokslo ministerija sieks kiekvienų metų šalies švietimo biudžete numatyti lėšų sukurtai infrastruktūrai funkcionuoti (palaikyti) bei modernizuoti (atnaujinti). Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimas turėtų vykti pagal paruoštas tikslines programas, kuriose numatomi konkretūs kiekvienų metų darbai, strategijos tikslų ir uždavinių įgyvendinimo taktika ir programos rezultatų įvertinimo kriterijai.

Iki 2004 m. sudarysime finansines, juridines bei kitas prielaidos visiems mokytojams išmokti pradinio technologinio ir informacinio raštingumo savo arba gretimoje mokykloje. Savivaldybės skatinamos prie programų įgyvendinimo prisidėti savo lėšomis, jos bus kviečiamos analizuoti ir vertinti grupę, kuri sprendžia apie mokyklų bendruomenių pasirengimą ir skiria reikiamą lėšų arba techninės bei programinės įrangos kiekį.

Noriu paraginti iniciatyviau veikti pačias mokyklas. Mokyklų bendruomenės turi rengti informacijos technologijos taikymo mokykloje projektus, numatyti ir kasmet vertinti ir koreguoti informacijos technologijos diegimo mokykloje tikslus, prioritetinius uždavinius ir jų įgyvendinimo planus, įrangos naudojimo sritis ir būdus, pedagogų informacinės bei technologinės kvalifikacijos tobulinimo priemones.

Taigi į informacinę visuomenę nebandome šokti kaip tigrai, tačiau savo kelią radome ir juo imame tvirtai žengti. Neabejoju, kad savo tikslus pasieksime. Nes sėkmė labiausiai priklauso nuo mūsų bendrų pastangų.

Pranešimas perskaitytas 2001 m. rugsėjo 13 d. Šiauliuose,
„Kompiuterininkų dienų – 2001“ plenariniame posėdyje

Renginio pradinis puslapis LIKS pradinis puslapis


Atnaujinta 2001 m. spalio 3 d.

Sistemos administratorė Vilma Dragūnienė,
tel. (8 22) 62 05 36, faks. (8 22) 61 99 05, el. paštas:
vilmad@ktl.mii.lt